Rankos, suteikiančios pagalbą, švelnesnės negu besimeldžiančios lūpos.
[R.G. Ingersolas]

Pirmąkart šią citatą pamačiau atidariusi saldainių dėžutę. Ją gimtadienio proga man padovanojo bendramokslė, su kuria buvome pradėję antrąsias kinų medicinos studijas. Tądien, iš mokymų grįžusi namo, susimąsčiau.

Rankos… Kokios jos yra svarbios! Judrioje kasdienybėje be rankų būtume bejėgiai lyg stipriai suvystyti kūdikiai.

Kiekvieną dieną rankomis atliekame tūkstančius darbų darbelių, net negalvodami apie tą stebuklingą įrankį, kuriuo kiekvienas galime naudotis kada tik panorėjęs ir visai nemokamai. Bet ar kas nors tuo džiaugiasi?

Rankos mums būtinos tam, kad galėtume pažinti pasaulį ir lietimu jį įvertinti. Rankos gelbsti kai stengiamės išreikšti save, savo nuotaikas ir jausmus, ypač tomis akimirkomis, kai pritrūksta žodžių…

Motinos rankų šiluma, jaukumo pojūtis mylimojo glėbyje, džiaugsmas, užliejantis širdį mažam kūdikio kumšteliui sugriebus tėčio pirštą. Ar visa tai būtų įmanoma be rankų?

Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad rankų prisilietimas buvo pirmoji ir pati seniausia terapija – gydymas, galintis nuraminti kūno skausmą ir palengvinti sielos gėlą. Mes ir šiandien galime apkabinimu paguosti kenčiantį, ištiesta ranka pakelti suklupusį ir paprasčiausiu prisilietimu padrąsinti išsigandusį. Skamba paprastai, tiesa?

Kitą kartą, kai tepsite rankas kremu, lakuosite nagus, puošitės žiedais ar apyrankėmis, prisiminkite, kad rankos gali būti ne tik įvaizdžio dalis, bet ir neįkainojamas sveikatos stiprinimo įrankis. Savimasažui, kuris sveikatina ir stiprina kūną, ir kūrybai, kuri atgaivina ir išlaisvina sielą.

Ir kas tada galėjo pagalvoti, kad praėjus geram dešimtmečiui po tos gimtadienio dovanos, aš tapsiu žmogumi, ne tik gydančiu savomis rankomis (masažuotoja), bet ir gydančiu kitų žmonių rankas (ergoterapeute)!

Lietuvą užklupusi karščio banga dažną iš mūsų verčia nerimauti dėl savo ir savo artimųjų sveikatos. Kiekvienas gelbėjamės kaip išmanome: dėvime galvos apdangalus, geriame vandenį ir, jei yra galimybė, vengiame būti lauke. Tačiau, nepaisant mūsų pastangų, didžiulės kaitros iškamuotas organizmas gali pasielgti neprognozuojamai: žmogus gali nualpti.

Pamačius nualpusį žmogų reikia įsitikinti, ar jis kvėpuoja. Jei kvėpuoja – paguldyti ant nugaros ir pakelti kojas bent 30 cm. Atlaisvinti drabužius aplink kaklą ir liemenį, jei esate patalpoje – pasirūpinti, kad į ją patektų šviežio oro.

Kinų medicinos praktikai nualpusį žmogų gaivina masažuodami tašką DU-26. Šį tašką galime sau masažuoti (spausti nagu) ir patys, jei yra pojūtis, kad tuoj ištiks alpulys.

Atgavusiam sąmonę žmogui pasiūlome atsigerti vandens. Jei sąmonė nesugrįžta – kviečiame greitąją medicinos pagalbą telefonu 133 arba 112.

Žinios gali išgelbėti gyvybę.

_____

Norite jaustis saugiai ir žinoti, kaip padėti sau bei artimiesiems bet kokioje situacijoje?
Artėjančiuose mokymuose „Rytų medicina vakariečio sveikatai“ išmoksite paprastų, bet labai veiksmingų būdų, kaip saugoti ir kurti sveikatą savomis rankomis. 

Man patiko mintis, išsakyta šviesios atminties Giovanni Maciocia, kad Kinijoje yra praktikuojama tiesiog kinų medicina. O priedas „tradicinė“ prie jos buvo pridėtas tik dėl vakariečių, panorusių ją išmokti.

Kinų mediciną, kaip ir kiekvienos kitos tautos iš kartos į kartą perduodamas žinias apie sveikatą, galima būtų vadinti liaudies medicina. Tačiau šis apibūdinimas, mano nuomone, nėra visiškai tinkamas. Mat ji jau gerokai išaugo iš savo liaudiškų marškinėlių ir plačiai paplito po visą pasaulį.

Be to, greta senųjų kinų medicinos veikalų, tokių kaip garsusis Nei Jing, nuolat atsiranda vėlesnės kartos gydytojų (ir nebūtinai kinų) darbų, kuriuose pateikiamas dar platesnis akupunktūros, akupresūros ar gydymo žolėmis panaudojimas. Kitaip tariant, kinų medicina modernėja, moksliškėja ir… tolsta nuo liaudies.

Tačiau nenueina toli į lankas, nes vis dar remiasi pamatiniais YIN-YANG, penkių elementų ir Qi principais. Todėl aš ja ir žaviuosi.

Ir sėkmingai praktikuoju nuo pat 2010-ųjų sausio. Iš pradžių tik savo namų ūkyje, vėliau socialiniame burbule*, o galiausiai – likusios sąmoningos visuomenės dalies labui.

___

* Namų ūkis ir socialinis burbulas – tai pandemijos metu liūdnai pagarsėję terminai, apibūdinantys nepasiteisinusias žmonių grupių izoliacijos formas.

Įsibėgėjo pavasaris. Pilkų miesto daugiabučių peizažą pagyvino žali intarpai. Vaikystės kvapu džiugina besiskleidžiantys alyvų žiedai. Greit bus galima ieškoti laimę lemiančių penkialapių žiedelių, juos nuskinti ir, sugalvojus norą, gretai paslėpti burnoje, kad niekas kitas tos laimės nepasiglemžtų.

Pavasaris – jaunystės, augimo ir veržlumo laikas. Tikriausiai nieko keista, kad kinų medicinoje jis siejamas su žalia spalva. Žalia – tai gyvybės, vilties, taikos ir harmonijos spalva. Ji ramina, bet kartu ir suteikia energijos – gyventi, planuoti, tikėti, kurti…

Pavasaris – Medžio elemento laikas. Valgykite daugiau žalios spalvos maisto, įpinkite į drabužius žalios spalvos detalių, pasinerkite į žalią Motulės Gamtos glėbį ir stiprinkite savo Medį.

Rudenį mes gilinamės į save daugiau nei bet kuriuo kitu metų laiku. Ir tai natūralu, nes į išorę besiveržianti vasaros energija pamažu keičia kryptį vidaus link. Yang pereina į Yin. Nepastebimai sulėtėja gyvenimo tempas, išryškindamas jaukumo ir šilumos poreikį.

Ruduo žymi gyvybės ciklo pabaigą. Tai tarsi paskutinis per vasarą išpuoselėto grožio pasirodymas. Po subrandinto gausaus derliaus gamta, lyg iš pokylio grįžusi moteris, pamažu nusimeta grimą ir rengiasi poilsiui. Ilgai žaliavę lapai keičia spalvą ir krenta žemyn. Jie grįžta atgal į žemę, praturtindami ją ir suteikdami viltį būsimos gyvybės atsiradimui ateinantį pavasarį.

Spalis kasmet mane žavi žemės spalvų gama ir sulėtinto filmo efektus primenančiu lapų plevenimu. Ore tvyro ramybės ir būsimo atsisveikinimo nuojauta.

Pasivaikščiok po gamtą, pabūk dabartyje. Pajausk vėjo prisilietimą, pasimėgauk po kojomis šiugždančių lapų skambesiu, pamėgink užuosti rudens kvapą. Jis kasdien vis kitoks. Nebijok atsisveikinimo liūdesio, nes be atsisveikinimo nebus naujo susitikimo džiaugsmo 🍁.