Man patiko mintis, išsakyta šviesios atminties Giovanni Maciocia, kad Kinijoje yra praktikuojama tiesiog kinų medicina. O priedas „tradicinė“ prie jos buvo pridėtas tik dėl vakariečių, panorusių ją išmokti.

Kinų mediciną, kaip ir kiekvienos kitos tautos iš kartos į kartą perduodamas žinias apie sveikatą, galima būtų vadinti liaudies medicina. Tačiau šis apibūdinimas, mano nuomone, nėra visiškai tinkamas. Mat ji jau gerokai išaugo iš savo liaudiškų marškinėlių ir plačiai paplito po visą pasaulį.

Be to, greta senųjų kinų medicinos veikalų, tokių kaip garsusis Nei Jing, nuolat atsiranda vėlesnės kartos gydytojų (ir nebūtinai kinų) darbų, kuriuose pateikiamas dar platesnis akupunktūros, akupresūros ar gydymo žolėmis panaudojimas. Kitaip tariant, kinų medicina modernėja, moksliškėja ir… tolsta nuo liaudies.

Tačiau nenueina toli į lankas, nes vis dar remiasi pamatiniais YIN-YANG, penkių elementų ir Qi principais. Todėl aš ja ir žaviuosi.

Ir sėkmingai praktikuoju nuo pat 2010-ųjų sausio. Iš pradžių tik savo namų ūkyje, vėliau socialiniame burbule*, o galiausiai – likusios sąmoningos visuomenės dalies labui.

___

* Namų ūkis ir socialinis burbulas – tai pandemijos metu liūdnai pagarsėję terminai, apibūdinantys nepasiteisinusias žmonių grupių izoliacijos formas.

Įsibėgėjo pavasaris. Pilkų miesto daugiabučių peizažą pagyvino žali intarpai. Vaikystės kvapu džiugina besiskleidžiantys alyvų žiedai. Greit bus galima ieškoti laimę lemiančių penkialapių žiedelių, juos nuskinti ir, sugalvojus norą, gretai paslėpti burnoje, kad niekas kitas tos laimės nepasiglemžtų.

Pavasaris – jaunystės, augimo ir veržlumo laikas. Tikriausiai nieko keista, kad kinų medicinoje jis siejamas su žalia spalva. Žalia – tai gyvybės, vilties, taikos ir harmonijos spalva. Ji ramina, bet kartu ir suteikia energijos – gyventi, planuoti, tikėti, kurti…

Pavasaris – Medžio elemento laikas. Valgykite daugiau žalios spalvos maisto, įpinkite į drabužius žalios spalvos detalių, pasinerkite į žalią Motulės Gamtos glėbį ir stiprinkite savo Medį.

Ruduo kinų medicinoje priskiriamas Metalo elementui, valdančiam plaučius ir storąją žarną. Tai metas, kai gamta, ilgai džiuginusi akį spalvų gausa, savo parudavusius rūbus atiduoda žemei. Šis laikotarpis siejamas su atsisveikinimu ir gebėjimu paleisti.

Metalo elemento organus sieja viena funkcija – gebėjimas atsikratyti to, kas nebereikalinga. Plaučiai su kiekvienu iškvėpimu iš mūsų kūno pašalina nebereikalingą (kai kur net vadinamą purvina) qi, mums labiau žinomą anglies dioksido pavadinimu. Storosios žarnos dėka organizmas apsivalo nuo nebereikalingų medžiagų apykaitos produktų, galinčių virsti toksinais. Jei ši funkcija sutrinka – kūnas užsiteršia ir pradeda sirgti.

Žmogus nėra vien tik kūnas. Jis – kūno, proto ir sielos visuma. Todėl, užsiteršus vienam lygmeniui, pamažu išsiderina ir kiti. Lygiai taip nuo negatyvios informacijos gausos ir sunkių emocinių išgyvenimų užsiteršia mūsų protas ir siela, o tai netrunka atsiliepti ir fiziniame kūne.

Jei norime būti sveiki, mokykimės iš motulės Gamtos. Prieš ateinant žiemai apvalykime save ir savo aplinką nuo daiktų, kurie neleidžia laisvai kvėpuoti, žmonių, kurie žaloja mūsų asmenybes, ir nuoskaudų, kurios atima iš mūsų gyvenimo džiaugsmą.

Ruduo – pats geriausias laikas atleisti ir paleisti išėjusius, išeinančius ir tiesiog praeinančius pro šalį. Nusimesti nuo savęs tai, kas svetima, dirbtina, nesvarbu ir nebereikalinga. Pasilikti tik tai, kas yra tikroji mūsų esmė.

 

Rudenį mes gilinamės į save daugiau nei bet kuriuo kitu metų laiku. Ir tai natūralu, nes į išorę besiveržianti vasaros energija pamažu keičia kryptį vidaus link. Yang pereina į Yin. Nepastebimai sulėtėja gyvenimo tempas, išryškindamas jaukumo ir šilumos poreikį.

Ruduo žymi gyvybės ciklo pabaigą. Tai tarsi paskutinis per vasarą išpuoselėto grožio pasirodymas. Po subrandinto gausaus derliaus gamta, lyg iš pokylio grįžusi moteris, pamažu nusimeta grimą ir rengiasi poilsiui. Ilgai žaliavę lapai keičia spalvą ir krenta žemyn. Jie grįžta atgal į žemę, praturtindami ją ir suteikdami viltį būsimos gyvybės atsiradimui ateinantį pavasarį.

Spalis kasmet mane žavi žemės spalvų gama ir sulėtinto filmo efektus primenančiu lapų plevenimu. Ore tvyro ramybės ir būsimo atsisveikinimo nuojauta.

Pasivaikščiok po gamtą, pabūk dabartyje. Pajausk vėjo prisilietimą, pasimėgauk po kojomis šiugždančių lapų skambesiu, pamėgink užuosti rudens kvapą. Jis kasdien vis kitoks. Nebijok atsisveikinimo liūdesio, nes be atsisveikinimo nebus naujo susitikimo džiaugsmo 🍁.

Kalendorinis ruduo… Tai laikas, kai iš beprotiško vasaros klegesio tenka pereiti prie rudeninės rimties. Tai tarsi akimirka, kai pro duris išeina paskutinis svečias. Lyg ir džiaugiesi, kad pagaliau galėsi pabūti vienumoje, tačiau, tuo pačiu ir šiek tiek liūdna, nes ore tebesklando pašėlusio šurmulio dvasia.

Vasaros Ugnis pamažu gęsta, rusenančias žarijas palikdama Žemei.

Jau nebe vasara, bet dar ir ne ruduo. Tai Žemės elemento metas, kai iš vieno metų laiko pereiname į kitą. Permainos visuomet reikalauja jėgų. Tačiau Žemė lyg motina, kuri visada priglaudžia pavargusį ir pamaitina išalkusį. Ji suteikia galimybę stabtelėti, pabūti čia ir dabar, šiek tiek atsipūsti.

Sustok akimirkai ir apsižvalgyk. Į žalios spalvos paletę įsiliejantys gelsvi atspalviai primena žilstančias medžių kasas. Nerūpestinga vasaros jaunystė baigėsi. Metas sulėtinti tempą ir mėgautis spalvotais lapų šokiais.