Rankos, suteikiančios pagalbą, švelnesnės negu besimeldžiančios lūpos.
[R.G. Ingersolas]
Pirmąkart šią citatą pamačiau atidariusi saldainių dėžutę. Ją gimtadienio proga man padovanojo bendramokslė, su kuria buvome pradėję antrąsias kinų medicinos studijas. Tądien, iš mokymų grįžusi namo, susimąsčiau.
Rankos… Kokios jos yra svarbios! Judrioje kasdienybėje be rankų būtume bejėgiai lyg stipriai suvystyti kūdikiai.
Kiekvieną dieną rankomis atliekame tūkstančius darbų darbelių, net negalvodami apie tą stebuklingą įrankį, kuriuo kiekvienas galime naudotis kada tik panorėjęs ir visai nemokamai. Bet ar kas nors tuo džiaugiasi?
Rankos mums būtinos tam, kad galėtume pažinti pasaulį ir lietimu jį įvertinti. Rankos gelbsti kai stengiamės išreikšti save, savo nuotaikas ir jausmus, ypač tomis akimirkomis, kai pritrūksta žodžių…
Motinos rankų šiluma, jaukumo pojūtis mylimojo glėbyje, džiaugsmas, užliejantis širdį mažam kūdikio kumšteliui sugriebus tėčio pirštą. Ar visa tai būtų įmanoma be rankų?
Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad rankų prisilietimas buvo pirmoji ir pati seniausia terapija – gydymas, galintis nuraminti kūno skausmą ir palengvinti sielos gėlą. Mes ir šiandien galime apkabinimu paguosti kenčiantį, ištiesta ranka pakelti suklupusį ir paprasčiausiu prisilietimu padrąsinti išsigandusį. Skamba paprastai, tiesa?
Kitą kartą, kai tepsite rankas kremu, lakuosite nagus, puošitės žiedais ar apyrankėmis, prisiminkite, kad rankos gali būti ne tik įvaizdžio dalis, bet ir neįkainojamas sveikatos stiprinimo įrankis. Savimasažui, kuris sveikatina ir stiprina kūną, ir kūrybai, kuri atgaivina ir išlaisvina sielą.
Ir kas tada galėjo pagalvoti, kad praėjus geram dešimtmečiui po tos gimtadienio dovanos, aš tapsiu žmogumi, ne tik gydančiu savomis rankomis (masažuotoja), bet ir gydančiu kitų žmonių rankas (ergoterapeute)!