Žmogaus kūnas lengviau susidoroja su tomis medžiagomis, kurios jį lydėjo tūkstančius metų, nei su naujai atrastais dirbtiniais priedais, kuriais mus gausiai aprūpina šiuolaikinė pramonė. Šiandien retas kuris iš mūsų gali pasigirti žiniomis, kurias šimtmečiais kaupė mūsų senoliai. Todėl šiandieninėje gerokai nuo gamtos nutolusioje gyvenimo aplinkoje aromaterapijos mokslas ir menas įgauna vis didesnę svarbą.
Deja, ir šioje srityje reikia išlikti budriems, nes parduotuvių ir net vaistinių lentynos yra užpildytos dirbtiniais eterinių aliejų pakaitalais, toli gražu neatitinkančiais pagrindinių kriterijų.
Eteriniai aliejai gali gamintis skirtingose augalo dalyse: žieduose (rožės), lapuose ir lapkočiuose (pelargonijos), vaisiuose (muskatmedžiai), vaisių žievėje (citrusiniai vaisiai), sėklose (petražolės), šaknyse (kvapiosios vetiverijos), medienoje (kedrai), žolėje (čiobreliai), spygliuose ir šakelėse (pušys), sakotakiuose (miramedžiai), žievėje (cinamonas). Kai kurie augalai, pavyzdžiui karčiavaisiai citrinmedžiai, skirtingose augalo dalyse gamina skirtingus eterinius aliejus.
Renkantis eterinį aliejų žinoti bendrinį augalo pavadinimą nepakanka. Pasaulyje yra daugybė eukaliptų, mirtenių, ramunių ir kitų augalų rūšių. Ir kiekviena rūšis pasižymi vis kitomis gydomosiomis savybėmis, kurios priklauso nuo augalo augimo sąlygų, geografinės padėties, žaliavos surinkimo ir distiliavimo būdo.
Natūralūs eteriniai aliejai, gauti išdistiliavus augalinę žaliavą, pasižymi nepaprasta sudedamųjų medžiagų įvairove, kokią gali pasiūlyti tik gamta. Toje įvairovėje yra svarbūs net patys mažiausi kiekiai, neretai pavadinami pėdsakais. Todėl besirinkdami eterinį aliejų terapiniams tikslams būtinai atkreipkite dėmesį ne tik į augalo pavadinimą, bet ir į jo gamtos suformuotą cheminę sudėtį, vadinamąjį chemotipą, nuo kurio ir priklauso gydomosios aliejaus savybės.
Parengta pagal Kurt Schnaubelt „Naujoji aromaterapija“