Žvarboką balandžio 20-osios rytą į Kauno Senamiesčio klubą pradėjo rinktis širdžiai artimi žmonės. Vieni iš jų gerai pažįstami. Tai buvę mokiniai, (nors, geriau pagalvojus, buvusių mokinių nebūna), atėję pasimatyti ir palinkėti sėkmės naujiems Rytų terapijos absolventams.
Kitų veidus iki šiol buvau mačiusi tik keletą kartų. Jie visą kursą mokėsi savarankiškai ir tik retkarčiais užsukdavo į gyvus susitikimus. Dėl to šis mūsų pasimatymas tapo dar brangesnis.
Bendravimas su mokiniais jų nematant man kėlė ne tik iššūkius, bet ir skatino vaizduotę. Kai žmogų kompiuterio ekrane atstoja vardo ir pavardės raidės, o kartais tik pastarosios trumpinys, vaizduotė pati susikuria veido bruožus. Pagal tai, kokius žodžius jis ar ji rašo, kokiu tempu juda į priekį, kaip sureaguoja į mano trumpas žinutes.
Dėkoju Jums, mielieji, kad leidote man parodyti kinų mediciną tokią, kokią ją matau aš. Ačiū visiems ir kiekvienam už Jūsų ryžtą eiti pirmyn, valią užimtoje kasdienybėje rasti laiko mokslams ir gyvybe alsuojančius pavasarinius žiedus, susiliejusių į didžiulę margaspalvę puokštę.
O labiausiai – už nuoširdžius ir stiprius apkabinimus, priminsiančius man apie tai, kad vienoje Jūsų gyvenimo kelio atkarpoje mes buvome bendrakeleiviais.
Su dėkingumu ir meile,
Orinta 