Žiemos prasmė

Artūro Eitutavičiaus nuotr.

Kinų medicinoje žiema priskiriama Vandens elementui, globojančiam inkstus ir šlapimo pūslę. Tai maksimalaus YIN arba didžiausios ramybės metas.

Tai laikotarpis, kai gamta po ilgo darbymečio nurimsta ir pasineria į poilsį. Parudavusius lapus ir nesurinktų vaisių likučius atidavę žemei, medžiai lieka nuogi ir supanašėję. Jie tarsi nebekonkuruoja tarpusavyje ir nebeslepia savo tikrosios tapatybės po gausia lapija ar žiedų skleidžiamais kvapais. Jie yra tokie, kokie yra.

Žiemą gamta dvelkia išdidžia ramybe, kurią ypatingai paryškina iškritęs sniegas. Pasidabinusi baltu apklotu žemė kaupia savyje gyvybinę energiją, puoselėja ją, grynina ir ruošiasi naujam proveržiui, prasidėsiančiam pavasarį.

Kaip gamtai, taip ir žmogui žiema suteikia galimybę atsikvėpti. Pabūti savyje, atrasti ir puoselėti savo unikalumą, įvertinti ir išgryninti savo stipriąsias savybes.

Tai sunkus laikotarpis tiems, kurie bijo vienumos, gyvena paviršutiniškai, nemoka arba nenori gilintis į save, tiems, kurie rudenį nesugebėjo apsivalyti ir tebegyvena su praeities šešėliais.

Priešingai, žiema yra puikus laikas ieškantiems savęs, užsiimantiems savigyda, besidomintiems dvasiniu tobulėjimu. Tai atokvėpis prieš naują gyvybės ciklą, pareikalausiantį jėgų, kūrybiškumo ir stiprybės.

Žiema yra Vandens elemento laikas, o Vandenyje saugoma mūsų gyvybinė esencija, talentai, tapatybė ir unikalumas. Jei žiemą sugebėsime išgryninti per metus sukauptą gyvybinę energiją, mes susikursime stiprų Vandenį, suteiksiantį drąsos atstovėti save ir tinkamai priimti naujus gyvenimo iššūkius.